Akių priežiūra

Sveikam šuniui išskyros iš akių beveik neteka. Tik po miego akių kampeliuose gali susidaryti nedideli pusiau skaidrūs gumulėliai, kuriuos reikia pašalinti vatos tamponais, būtinai skirtingais kiekvienai akiai. Sveikos akys reikalauja ypatingos priežiūros tik kai kurių veislių šunims. Mopsų, pekinų, kai kurių bolonių akių struktūra kiek skiriasi nuo įprastos, ašaros nenuteka per užspaustą ašarų kanalą į nosies ertmę, persipila per voko kraštą ir palieka „takelius“ ant plaukų aplink akis. Šiuo atveju kartą ar du kartus per dieną akis reikia valyti švaria servetėle, o prieš parodą „takelius“ nuspalvinti specialiu balinančiu skysčiu. Jeigu neturite skysčio, kasdien valykite plaukus šiltu vandeniu (o ne arbata).

Maudydami stenkitės, kad į akis nepatektų šampūno.

Ausų priežiūra

Sveikam šuniui paprastai ausyse susidaro nedidelis kiekis gelsvai rudų išskyrų – ausų sieros. Ji apsaugo ausų sienelę nuo išorinių dirgiklių. Jos valyti kasdien nebūtina. Esant reikalui, galite valyti sausu arba sudrėkintu specialiu skysčiu su tamponu. Sveikų ausų geriau nevalyti vandenilio peroksidu – tai gali sudirginti sienelę.

Jeigu ausys paraudo, niežti ir šuo purto galvą, vadinasi, jis susirgo otitu. Nuveskite pas veterinarijos gydytoją. Otitais dažniau suserga šunys su kabančiomis ausimis. Todėl šeimininkai turi kreipti į juos ypatingą dėmesį.

Ilgaplaukiams šunims reikia šalinti plaukus iš ausų, nes ant jų kaupiasi purvas, galintis sukelti uždegimą. Plaukai pešiojami pirštais arba pincetu, traukiant juos po vieną.

Jei ausys turi stovėti, neglostykite šuniui galvos. Ausų kremzlės dar minkštos, todėl galite jas deformuoti. Ausys taip pat gali atsistoti, jeigu šuniukui trūksta mineralinių medžiagų.

Dantų priežiūra

Daugumai šunų ant dantų susidaro geltonos spalvos apnašos. Tai nėra ligos simptomas. Apnašas galima atsargiai, stengiantis nepažeisti dantų emalio, nuvalyti vaikišku arba specialiu dantų šepetuku arba marliniu tamponu. Naudokite vaikišką arba šunims skirtą dantų pastą arba sodą.

Reguliarus dantų valymas neleis susidaryti akmenims. Dantų akmenys – tai mineralinės nuosėdos. Šias nuosėdas dantų šepetuku pašalinti sunku, todėl geriau kreiptis į veterinarijos gydytoją, kuris jas pašalins specialiais instrumentais. Kartais tenka daryti šuniui bendrą narkozę.

Kai kurie savininkai mano, kad šuo, ėdantis sausą maistą, arba reguliariai griaužiantis dirbtinius kaulus pats valo sau dantis ir akmenys nesusidaro. Tai tiesa, bet padeda ne visada, kartas nuo karto dantis reikia valyti.

Šuo, kaip ir žmogus, gimsta su pieniniais dantimis. 4-5 mėnesių amžiaus jie palaipsniui keičiasi į nuolatinius. Tirpstant pieninių dantų šaknims ir stumdant naujai dygstamų nuolatinių dantų, jie iškrenta iš dantenų. Kartais tas neįvyksta – nuolatinis dantis jau išauga, o pieninis lieka dantenoje. Tuomet turite pieninį dantį ištraukti pincetu arba replėmis. Jeigu dantis laikosi tvirtai, teks kreiptis į specialistus. Kitu atveju nuolatinis dantis išaugs kreivai ir žalos dantenas.

Nagų priežiūra

Šuns nagai turi šiek tiek liesti žemę. Kai kuriems šunims nagai savaime nudyla ir nereikalauja papildomos priežiūros. Labai ilgi nagai deformuoja šuns leteną ir net užsirietę gali įaugti į minkštus audinius.

Kirpti nagus reikia pratinti nuo mažens, kad ši procedūra ateityje netaptų karu su šunimi. Nagams kirpti reikia naudoti specialias reples, kitaip nagas susisluoksniuos arba sutrupės. Šviesius nagus kirpti nesunku, gerai matomą gyvuonį paliekame ir nukerpame tik negyvus audinius. Kiek sunkiau kirpti juodus nagus. Pradėkite nuo nago galo, kerpant po 2-3 mm. Jeigu įkerpate labai daug, pasirodo kraujas, neišsigąskite, sudrėkinkite degtuko galą, įmerkite į indelį su kalio permanganato kristalais ir prispauskite kraujuojantį kapiliarą. Jeigu patys nesusitvarkote, kreipkitės į specialistą.

Šuns kailis sudarytas iš dviejų pagrindinių plaukų tipų: šiurkštesnių ir ilgesnių pagrindinių ir trumpesnių, minkštesnių – poplaukio. Plaukai auga iš plaukų maišelių, esančių odoje. Į plauko maišelį atsiveria riebalinių liaukų latakas. Jų sekretas – riebalai – padengia šuns plaukus ir odą. Riebalinis sluoksnis apsaugo kailį nuo džiuvimo ir perteklinio sudrėkimo. Jis turi ir baktericidinių savybių. Plaukas išauga iki tam tikro dydžio ir išstumiamas iš plauko maišelio, pakeičiančiu jį nauju plauku. Šis procesas vyksta nuolatos ant viso šuns kūno, todėl sveiko šuns kailis atrodo tolygiai. Du kartus per metus vyksta „masinis“ kailio keitimas – šėrimasis. Šis procesas reguliuojamas hormonais ir susijęs su aplinkos temperatūros kitimu ir dienos šviesos ilgumu. Jeigu šuo nuolatos šeriasi – tai, greičiausiai, ligos simptomas. Šiuo klausimu geriausia konsultuotis su veterinarijos gydytoju.

Kai kurie šunys nesišeria, todėl jų kailis reikalauja ypatingos priežiūros. Bedlingtono, keriblių terjerus ir pudelius kerpa, o kitų terjerų kailis triminguojamas. Kai perkate veislinį šunį, būtinai pasidomėkite, kaip prižiūrėti jo kailį. Net jeigu neketinate dalyvauti parodose, šuns kailį reikia kirpti arba triminguoti ne tik dėl grožio, bet ir dėl kailio atsinaujinimo.

Skiriami šeši pagrindiniai šuns kailio tipai. Kiekvienas tipas reikalauja skirtingos priežiūros.

Pirmasis tipas– „paprastas“ kailis. Tai vidutinio ilgio ir tankumo kailis. Tokį kailį, pavyzdžiui, turi laikos, vokiečių aviganiai, špicai, labradorai. Šiuos šunis šukuoja šepečiu, o uodegą ir karčius – šukomis. Šėrimosi metu galima pasinaudoti šukomis pūkams. Šunis su „paprastu“ kailiu paprastai maudo vieną, du kartus per metus.

Antrasis tipas – ilgas kailis. Jį turi afganų kurtai, koliai, spanieliai, seteriai ir kiti. Tokį kailį reikia kasdien šukuoti. Kai kurie savininkai iššukuotų plaukų neišmeta, o verpia ir mezga šiltas pirštines ir kojines. Be šukavimo ilgą kailį reikia trumpinti ant letenų, snukio ir aplink akis.

Trečiasis tipas – lygus kailis. Dobermanų, taksų ir t. t. poplaukis minimalus, todėl šėrimosi metu šukuoti geriau masažinėmis arba padarytomis iš šerių šukomis. Kuo trumpesnis kailis, tuo lengvesnė jo priežiūra. Labai patogu tai daryti šepečiu - pirštine. Jeigu kailio nešukuosite, ant kilimų kaupsis daug plaukų.

Ketvirtasis tipas – garbanotas, nesišeriantis kailis. Šio tipo atstovai – pudeliai, bedlingtonai, keribliuterjerai ir kai kurios kitos veislės. Šiuos šunis reikia reguliariai kirpti ir maudyti, maždaug kas du tris mėnesius. Jeigu kailio specialiai netvarkysite, jis negalės atsinaujinti ir susidarys susivėlimai. Šuniuką pirmą kartą kerpa 14-15 savaičių. Reikia nuo pat pradžių pratinti gyvūną prie šios procedūros, nes paskui galite nesusitvarkyti.

Penktasis tipas – šiurkštus kailis. Tai, ko gero, reikalaujantis didžiausios priežiūros kailis. Tokį kailį turi dauguma terjerų ir šnauceriai. Šiurkštų, panašų į vielą, reikia pešioti. Plaukų pešiojimas vadinamas trimingu. Ši procedūra reikalauja daug laiko, įgūdžių ir kantrybės.

Paskutinis, šeštasis tipas – netipinis kailis. Tokį kailį turi kai kurios egzotinės veislės – puliai, šniuriniai pudeliai.Tokių šunų kailio priežiūros konsultacijų reikia teirautis pačių

veisėjų. Net plikos veislės reikalauja periodiško valymo.

Sveiką, švarų šunį rekomenduojama maudyti ne dažniau kaip kartą ar du per metus (nors jei naudojate gerą (nepigų) specialų šampūną, tai galima daryti nors ir kasdien). Jei reguliariai šukuosite, kailis išliks švarus. Jeigu šuo išsipurvino arba smirda, maudyti pageidautina.

Kai lauke lyja, galima nuplauti tik kojas ir papilvę šiltu vandeniu, be šampūno. Žiemą labai sveika valyti šunį švariu sniegu.

Specialūs šunų šampūnai gaminami taip, kad nepažeistų apsauginio riebalinio sluoksnio, kuriuo padengta šuns oda. Šis riebalinis sluoksnis skiriasi nuo žmogaus odą dengiančio riebalinio sluoksnio, todėl naudoti žmonių šampūnus nerekomenduojama.

Jaunus šuniukus maudyti patariama nuo trijų mėnesių, bet reikalui esant galima ir anksčiau, tik po to juos reikia gerai išdžiovinti, nes jų termoreguliacija nėra tokia tobula, kaip suaugusių. Negalima maudyti šunų ir šuniukų nepraėjus dviem savaitėms po vakcinacijos.

Prieš maudydami šunį iššukuokite ir pašalinkite susivėlimus ir iškritusius plaukus.

Maudymo procedūrą sudaro keturi etapai:

1. Paruoškite šiltą (apie 40 laipsnių) vandenį. Šunį geriau įkelti į vonią arba dubenį. Vandens reikės daug. Gerai suvilgykite šuns kailį.
2. Šampūną geriau atskiesti vandeniu, ir tik po to muiluoti kailį. Iš pradžių triname nugarą, šonus, kojas, galiausiai plauname galvą, stengdamiesi, kad šampūno nepatektų į akis ir ausis.
3. Dideliu vandens kiekiu nuplauname, pradėdami nuo galvos, kūno ir baigiant galūnėmis. Negailėkite vandens – šampūno likučiai gali dirginti odą.
4. Po maudymo šunį gerai nušluostome rankšluosčiu, ilgus plaukus galite džiovinti fenu.

Trumpaplaukių šunų galima nemaudyti, o trinti kailį specialiu tirpalu: 1 valgomasis šaukštas degtinės ir 1 valgomasis šaukštas acto stiklinei šilto vandens. Šis tirpalas gerai pašalina purvą ir specifinį kvapą.

Šią medžiagą parūpino V.Valentaitė